naujienos   forumas   straipsniai   kelionės   foto   varžybos   nuorodos   e-mail

Krymas 2003


Šalis Ukraina
Rajonai Sokol, Mšatka-Kaja,
Foroskij Kant, Nikita
Data         2003.09.20-10.04        
  Geriausi rezultatai:    
on-sight F6b
flash F6a+
red-point F6b
big-wall 5B


  Į ilgai planuotą (daugiau svajotą) kelionę po Krymo uolas išsiruošė Tadas, Vaidas, Liutauras, Marius, Mečys, Jonas ir Aušra - nelabai laipiojanti mergina, bet jau "zabyta" kitam Krymui ;)

    09.22 Pirmadienis. Apšilimas.

  5.30 ryte išlipom Sevastopolio stotyje. Pinigų kaitimas, maisto, vaisių ir "degalų" užsipirkimas ir pajudėjom link pirmojo mūsų kelionės taško - Sudako - mažo miestelio, šalia kurio yra didelis magnetas - Sokolo uola, kuri mus traukte traukė. Susitarti su vietiniais taksistais dėl nuvežimo nesigavo, tad po poros valandų važiavimo su autobusiuku atsidūrėme Sudake. Nuo jo iki uolos tik keliolika km.

  Apie pietus prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas - Sokolo masyvas su centrine "veidrodine" dalimi, kur yra keletas kietų maršrutėlių. Geriau įsižiūrėjus pastebėjome laipiotojus, bebaigiančius vieną iš maršrutų... O vėliau dar n kartų girdėsime, kaip iš pro šalį plaukiančių laivelių gidas pizd..., kad centrinė Sokolo dalis yra nepralipta... ;)

  474 m. aukščio masyve yra virš dvidešimt maršrutų, kurių sudėtingumas nuo 1A iki 5B. Sunkiausi maršrutai yra centrinėje uolos dalyje, kur reljefas lygus ir skurdus. Daugiau informacijos apie maršrutus galima sužinoti pas skalalazus-gelbėtojus. Deja, prieš kelionę mums tai "nedašovė" ir, nors buvome susidūrę su jais ;), šituo nepasinaudojom... Be reikalo... Nakvoti galima jūros pakrantėje, kuri yra visai netoli masyvo. Vanduo aptiktas tik parduotuvėse.

Klasika 3B
  Išsirinkus stovyklavietę, nusimaudžius ir kažką įsimetus į skrandžius iškart kilo noras nieko nelaukus lėkti ir lipti... Kilo ir nebenusileido :) Greitas pasiruošimas ir trys ryšiai (Tadas-Vaidas; Markia-Mečys; Liutauras-Jonas) po keliolikos minučių jau ready to go. Ekspromtu išsirinkom maršrutą - Klasika 3B. Na kaip apšilimui visai neblogai. Apie 15.00 pradėjom lipti. Liposi gan nesunkiai, keliose virvėse ir palipti teko ;) O šiaip traversas ant trinies ir plyšys, traversas ir plyšys. Bendras sudėtingumas ne didesnis nei Vilkos Mšatkoje. Liutauro-Jono ryšys vis įsijausdamas į Chaibibulino vaidmenį sunkino virves, rinkosi "įdomesnes" vietas, kol galiausiai vienas iš tokių bandymų baigėsi "pasivaikščiojimu veidrodžiais". Taip, lipti į viršų daug lengviau nei žemyn ;) Taip, man patinka tokios vietos, kuriuose sakai: "viskas, pasileidžiu", bet tuomet iš kažkur atsiranda jėgų ir lipi toliau ;)

  Paskutinio ryšio paskutinis žmogus Mečys viršų pasiekė jau tamsoj. Toliau sekė varginantis ir ilgai trukęs leidimasis žemyn tamsoje ir dar rūke. Ilgai klaidžiojome akmenimis, krūmynais, miškais kol galiausiai išėjom į kelią. Net bijau pagalvoti, kas būtų buvę, jei nebūtume turėję ciklopų... Galiausiai stovykla, vanduo(!!!), vynas ir miegas...

  09.23 Antradienis. Tamsa? - fygnia!

:)
  Šįkart ryšiai pasirinko skirtingus maršrutus nuo 2A iki 4B, tačiau visi baigė tuo pačiu... Tadas-Vaidas užsimojo sulaipioti 4B, Liutauras-Jonas 3A, Marius-Mečys 2A. Trys pirmosios trejukės ir dvejukės virvės buvo tos pačios. Tačiau klausimas ar jos ėjo būtent ten, kur mes lipom? Trečia virvė prasidėjo visai neblogu plyšiu, kurio viduryje augo erškėtis, kad jį kur... :) Kaip dvejukei toks plyšys tikrai nelabai realus. Kaip ten bebūtų visi įdomumai prasidėjo kiek vėliau. Tadas-Vaidas savo 4B maršrute užsirovė ant plyšio, kurį vėliau įvertino sunkiausia vieta per visą laipiojimą Kryme. Pirmas lipęs Tadas net panaudojo ITO pralipimui (o vėliau lipo 5B Forose). Arba mes labai jau grybavom, arba kažkas negerai su maršrutų vertinimu Sokole... Po sunkiosios virvės pamatę, kad nebespės iki tamsos pralipti maršruto, Tadas ir Vaidas pasuko į Markios ir Mečio lipamą dvejukę ir išlipo ją.

  Po keturių virvių Liutauras ir Jonas irgi pasitraukė iš savojo maršruto dėl to, kad prilipo aklavietę. Dešinėje stūksojo keli šimtai metrų plikos sienos, o kairėje, vos už keliolikos metrų, matėsi teisingas (gal?) maršruto kelias, tačiau jis irgi buvo atskirtas laisvu lipimu nepralipamu plyšiu... Teko sugaišti nemažai laiko bedulferiuojant žemyn dvi virves iki tos pačios dvejukės ir nesusirišus skubom pralėkt vieną virvę visiškais krūmynais.

  Išlipus krūmynus sutemo, o iki viršaus dar trys lipimo virvės... Va čia pats įdomumas ir prasidėjo. Lipti visiškoje tamsoje tik su ciklopu tikrai neblogas dalykas ;) Aplinkui visiška tamsa, kažkur žemai, už kelių šimtų metrų, matosi miestuko šviesos, o tu sėdi kažkur aukštai ant uolos. Krūta :)

  Ant paskutinės virvės laukė Markia su Mečiu. Padėjo greičiau užsikarablioti iki viršaus ir žemyn. Šįkart jau radom nusileidimo kelią ir leidimasis nebuvo toks varginantis. Išėjus į kelią netrukus sustojo pro šalį važiavusi greitoji su pilna mašina žmonių. Medikai? Ne, ne medikai. O gelbėtojai :) Sako ne jūs ten tamsoj ant dvoikės sėdėjot? Pasirodo žmonės pamatė fanarikus ir iškvietė "spasatelius". Išgirdę teigiamą atsakymą ir sužinoję, kad viskas ok, atsiduso... Nedaug romantikos iš naktinio gelbėjimo darbų...

  Stovyklavietėje buvo griežtai nutarta keltis ir eiti į maršrutą ryte, o ne po pietų...

 09.24 Trečiadienis. Duokit lipt!

Nikita
  Trečią dieną nebesinorėjo grybauti po uolą neturint aprašymų, tad apie pietus pajudėjome link Nikitskij skaladrom. Apie šį uolų rojų buvome nemažai skaitę ir girdėję, tad labai norėjosi viską pamatyti gyvai.

  Nerealu! Tokia pirma mintis pamačius Nikitą. 6 puikiai prakalti sektoriai su daugybę maršrutų. Neįmanoma atsispirti ir nepalaipioti, tad dar tą patį vakarą išbandėm uolikę. Kas laužė penkiukę (pagal prancūzus), kas šešiukę, bet visiems patiko. Tačiau kaip ir visada greit sutemo ir teko viską atidėti rytojui.

 09.25 Ketvirtadienis. Nikita valdo!

  Visas ketvirtadienis buvo skirtas Nikitai. Lipti, lipti ir dar kartą lipti. Tik atėjus prie uolos prisistatė vietinis chocholas, skaladromo prižiūrėtojas. Persimetėm keliais žodžiais. Pamatęs mūsų įrangą išpeikė Hudy... Tik po to išsiaiškinom, kad tai garsusis Vedenmejeris - pasaulio ir Europos čempionas ir šiaip krūtas bičas. Na aišku, kai tavo rėmėjas singing rock'as negirsi juk Hudžio... Bandė jis trint mozgus, kad hudžio apraišai vyrams vieną vietą spaudžia, bet blogam šokėjui ir p... trukdo. Tik kad šitos patarlės pasaulio čempionui nelabai prikiši ;) Na bet šiaip bičas fainas.

  Įdomu buvo klausytis, kaip Ukrainos rinktinės trenerė (Vedenmejerio žmona) davė patarimus savo mokiniams. Maždaug iš 20 pastabų 18 buvo skirta kojų darbui. Beje, dvi valandos pas ją kainuoja 10 baksų. Ukrainiečiams tai dideli pinigai, o mums viliojantis pasiūlymas, tik kad laiko buvo mažai...

  Na o mes lipom nuo F5a iki F6b. Geriausi rezultatai priklauso Tadui, kuris on-sight'ino F6b, flash'ino F6a+ ir redpoint'ino F6b. Po pietų bandėme nueiti prie jūros, bet nesigavo, kažkokiu būdų vėl atsidūrėme skaladrome :)

Marius P.
  09.26 Penktadienis. Nikita nepaleidžia...

  Penktadienį nuo pat ryto visi sėdėjom prie uolos ir užbaiginėjom nepraliptus projektus. Kas užbaigė, kas kietiems metas pasiliko, o kas ir naujų prisidirbo ;)

  Į pavakarę išvažiavome Foroso link. Šalia to mažo jaukaus miestelio turėjo vykti pagrindiniai įkopimai, pagrindiniai adrenalino antplūdžiai, pagrindiniai malonumai. Širdys tai jautė, gal todėl ne taip sunku buvo palikti puikiąją Nikitą...

  09.27 Šeštadienis. Poilsis.

  Dniofkės metu buvo susižavėta kitu irgi ganėtinai extremaliu užsiėmimu - nardymu. Tarybinės triupkės ir akvalangai puikiai tarnavo, todėl nardymas juodojoje jūroje buvo puikus užsiėmimas. Na dar reiktų paminėti ir tą nudistų pliažą dešinėje. Tik kad nudistai buvo gerai nusiteikę ir būvimas šalia jų nebuvo extremalus dalykas... Gal dėl to ir nepatraukė?

  09.28 Sekmadienis. Apšilimas nr.2

  Tado-Vaido ryšiui apšilimo nr.2 nereikėjo ir jie iškart patraukė į Kant pa Kantu 5A. Kiti gi sulipo Vilka 3A traukinuku, nes prie pat maršruto pradžios teko laukti kol pralips dar 8 žmonės... Ant Vilkos nieko įdomaus nebuvo, nors Chaibibulinas vėl bandė vest iš kelio ;) Tadas ir Vaidas irgi sulaipiojo Kantą be didesnių įdomumų, tačiau nors pasimėgavo dviejų ukrainiečių, lipusių ta patį Kantą, pasiskraidymais. Vėliau su tais pačiais chochlais besileidžiant žemyn susidūrė Liutauras ir Jonas. Gerai nuskambėjo jų pasakymas: "nu unas tut zavtra den raždenija, tak 3 dnia lazit nibudim" :)

  Vakare atvarė Tomelis su chebra. Stovyklavietė iškart atsigavo. Daugiau žmonių, didesnis šurmulys, daugiau vyno ;)

  09.29 Pirmadienis. Miau miau :)

  Atėjo top'ų diena. Tadas-Vaidas į Simiorka 5B, likusieji į Filatovą 3B. Prie Mariaus-Mečio ryšio prisijungė Edckia.

Vaidas ant Simiorkos galo
  Va čia jau prasidėjo lipimas. Filatovos raktinės vietos buvo nelengvos ir ekstremalios. Frendai jose lindo puikiai, tik kad tų frendų ne per daugiausiai buvo. Po vieno iš tokių raktų pirmas lipęs Jonas nerado nei medžio nei šlemburo stočiai, tad teko stotį padaryti iš vieno frendo ir zakladkės... (didžioji dalis įrangos buvo sukišta virvėje). "Saugojau atlipantį Liutaurą ir šnibždėjau: bičas, davai nekrisk..." Bet Liutauras to net nemanė daryt ir viskas baigėsi gerai.

  Kito ryšio žvėris Tadas pralipo visą Simiorką pirmas. Viršuje matėsi, kad tai dar ne riba jam... (miau miau :)

  09.30 Antradineis. Parusas.

Parus'as
  Po sunkesnių įkopimų norėjosi pailsėti, bet nelipti būnant šalia uolų irgi zaparas. Nieko keisto, kad susikrovę atotampas ir virves nuėjome iki Paruso. Tik lipimas labai jau menkas buvo. Ar iš tikro pavargę buvom, ar karštis davė savo, bet nieko įdomaus nepralipom. Pabandėm keletą F6-iukių, prasilipom vaikiškais maršrutais ir atgal. Net su osteochondroze atsiskaityta nebuvo... Tadas truputį pabandė ją, bet viskas tuo ir pasibaigė. Iš pradžių planuotą lipti naują trijų virvių maršrutą Paruso lygiąją dalimi irgi palikome kitiems metams... Kuo daugiau neužbaigtų projektų, tuo įdomiau grįžti :)

  10.01 Trečiadienis. Programa maximum?

  Paskutinę dieną Tadas ir Markia lipo planuotą "Ryžyj ugal" 5B ir Liutauras su Jonu neplanuotą "Ucha" 4B. Uchoje didesnių problemų nebuvo, neskaitant vieno iš "įdomiausių" Liutauro "grybavimų" plikomis sienomis. Jam pasisekė, kad nuėjęs nuo maršruto rado du šlemburus sujungtus virve ir suprato, kad tai "tupikas" ir reikia leistis žemyn. Bandymas lipti toliau grėsė neblogu pasiskraidymu... Paskutinės dvi (raktinės) uchos virvės labai fainos ir vertos pralipimo. Geri plyšiai su gerais kybiais ant stačios uolos labai fainai liposi. Vienas malonumas.

  Ryžyj ugal pasirodė sunkiausias Kryme praliptas maršrutas. Visos virvės panašios į Simiorkos raktines. Markia netgi nusirovė, tačiau nusirovė lipdamas viršutine sauga, tad varianto fly baby fly nebuvo. Nors nusirovė kaip tik tada, kai Tadas stotį buvo padaręs iš dviejų zakladkių... Adrenalinas liejosi laisvai :) Pralipusiųjų atsiliepimai apie šį maršrutą kuo geriausi. Fainas lipimas, fainos vietos, faini raktai.

  Programa maximum? Ne, duokit dieną poilsiui ir dar kelias lipimui ir tada jau bus! Deja, bet geriausia forma atsiranda tada, kai jau reik išvažiuot... Mažai tų 2 savaičių...

  Atėjo paskutinis vakaras Kryme. Šalia laužo išgėrėm vyno, kitų skanių gėrimų, pasiklausėm vietinio chocholo barbaliavimų ir tada supratome, kad maximumo tikrai neišspaudėm... Ypač tai gerai "suprato" Tadas ir Tomelis, nusprendę ryte eiti lipti vieną iš Rombų :) O tada šou ir prasidėjo. Tačiau atėjo sunkus rytas ir Rombai iš programos buvo išbraukti, net ir Vilkoje dabar būtų ką veikt ;)

 

 

  © onsight.lt, 2003
Į viršų atgal