naujienos   forumas   straipsniai   kelionės   foto   varžybos   nuorodos   e-mail

Sudėtingumo varžybos Taline



Nugalėtojo Andriaus interviu:

  1. Traumuotas pirštas, kiečiausi estai, rusas Kozlovas - ar tikėjaisi laimėti varžybas?

  Važiavau i Estiją labai dvejodamas ar verta, nes patemptas pirštas, tiesiog, prašo ramybės ir poilsio. Traumos (ypač netikėtos) labai stabdo progresą, dabar reikės ilsėtis. Bet paprastai, jei važiuoju i varžybas, tai joms pradedu ruoštis jau prieš daug kilometrų ar valandų. Net jau vienodai skaudintis pirštas atrodo - šauksiu, bet lipsiu :)

  Žinojau, kad yra kietų estukų, tokių kaip Peter Zerebcov ir lygio kaip tik su Latvijos Ciganovu, tai kad atitinkamai ir nusiteikinėjau - jei pajausiu, kad galiu, tai jau varysiu...Na ir aišku piteriečiai. Neslėpsiu, bet esu šiek tiek kovingai nusiteikęs prieš juos, nes jaučiasi, kad pas save namuose i kaulus gauna, o į Pabaltijį atvažiuoja mums nosis šluostyti. Visi savaip garbės ieško. Bet kita medalio pusė, tai mes labiau motyvuoti progresuoti :), tai tegu važiuoja, bet jiems pats laikas pradėti treniruotis, nes jau ir pas mus banga kietuolių auga. Mano laimėjimas tai vienas iš šešių pasiekimų atvežtų iš Estijos, kiti irgi ne paskutinėse vietose malėsi - dar biški sėkmės ir vieni prizininkai būtume.

  2. Kaip vertini varžybas?

  Kai laimi, tai viskas gali atrodyti labai faina, bet visgi, atverkim akis plačiau ir .... Estai yra estai ir varžybos labai atrodo i šachmatų sportą, vienas rimtesnis ėjimas ir kuklus pavieniai plojimai, jokios muzikos, jokių DAFAI !!!

  Maršrutus statė kažkoks piterietis. Toks gyvas, bėgioja trasas sukioja, žodžiu veiklus. Prieš varžybas esto teisėjo užklausiau, koks bus greidas maršrutų, tai sakė prasidės nuo 6c/7a atrankinės. Tada suvokiau, kad estukai lygį laiko ir bus ką veikci.

  Kai pralipau pirmąją trasą, tai supratau, kad tai buvo pažintinis lipimas i sieną ir jis buvo geras, nes lengvos trasos prasilipimui reikia - dingsta psichologinis barjeras ir tada jau tarsi apsipranti. Tai vat pirmąją trasą įvertinčiau ne aukščiau nei 6b. Po to antrosios atrankinės trasa atrodė kur kas sudėtingesnė ir žvelgdamas įvertinau 6c/7a, bet kai pralipau tai duočiau ne daugiau 6c, na gal 6b+.

  Šiaip pas estukus viskas lėtai ir ramiai. Niekas niekur neskuba, gal tik piterietis - trasų statytojas labiausiai sukinėjasi, o estai net ir saugodami pamiršdavo, kad laikas saugoti - stovi iškėlę rankas, laukia, žiūri, kai dalyvis įsisega pirmąją atotampą ir yra jau 3-4 metrų aukštyje, pastebi, kad net virvės neįsegę i saugojimo įrenginį, bet ir tada neskuba, atsisuka į publiką nusišypso, susiima už galvos, publika iškreiptu juoku bando juoktis (juodas jumoras), ir tik tada įsisega ir saugo :)

  Kitą dieną finalai. Aš su Jonu patekome i finalus. Trasa dar rimčiau atrodo, su Jonu apšnekam kiekvieną perėmimą. Pralipau ir finalinę... žodžiu vertinau ne daugiau nei 6c. Įdomumo dėlei paklausiau trasų statytojo, kiek jis vertina, sakė 7a+/7b.... nepatikėjau ir tada nuvariau ir paklausiau Kozlovo (jis irgi pralipo), ta jis sakė 7a+. Po šito supratau, kad jei chebrytė mūsų salėse lips 6b/6c sudėtingumą, tai Piteryje laipios 7a/7a+ :))))), o vat jei pas mus svečiuotųsi piteriečiai - tai troikes liptų :), na gal četviorkas.

  3. Išaiškinti nugalėtojui prireikė dviejų superfinalų. Ar čia route maker'is per lengvas trasas darė, ar jūs buvote monstriškai nusiteikę?

  Jep. Monstrizmas, ir pasitikėjimas bent manyje augo kaip ant mielių. Estas, Rusas ir Litovcas varė vien topais - SUPERFINALAS. Čia jau pradėjau jaustis kaip mėlynkraujis. Apie traumuotą pirštą prisimindavau tik tiek, kad užsivyniočiau pleistro, o toliau visas trasoje... Pralipau superfinalą iš vis nepajutęs ir pagalvojau, kad visi vėl pralips.... bet estukas sudrebėjo ir žemyn... prisipažinsiu, jam krentant bendrai su visais nusivylimo šūksnį šūkteldamas apsidžiaugiau :) - elementarus noras kovoti ir nugalėti :)

  Tada jau buvau visiškai psichologiškai gerai nusiteikęs ir ambicijos padaryti Kozlovą išaugo velniškai... SUPER SUPER FINALAS...

  4. Pirma mintis Kozlovui nusirovus superfinale.

  Trasa prasideda - teigiamas kampas ir keletas slidžių mizeriukų. Blyn, lipdamas pasijaučiau storas kaip nežinau kas. Vos palipęs užstrigau vienoje vietoje ir niekaip nesiryžau keltis, nes reikėjo atsistoti nelaikant rankomis kybio... Žodžiu, chebrytė išprovokavo šokti - šokau ir nuslydau. Tada iš karto susitaikiau su antrąją vieta, nes Kozlovas fiziologiškai mažesnis ir jam būtų gana paprasta tokį veiksmą padaryti. Atsisėdau ir žiūrėjau..... o bachuras ėmė ir padarė klaidą, anksčiau nei iki rakto... Stebėjausi jo tokiu lipimo išsidėstymu.... BET AŠ PIRMAS ! JĖGA !

  5. Kaip vertini bendrą climbing team Lithuania pasirodymą?

  Visiems reikia varžybinės patirties. O šiaip visi gan neblogai pasirodė. Tai kad 2004 metai labai įdomus ir aktyvus... Reikia nesustoti ir ruoštis artėjančioms Sausio Monstrai varžyboms Latvijoje, BALTIC BOULDERING Lietuvoje, ir BALTIC OPEN Latvijoje..... Mes tikrai galim...

  6. Kur dėsi n-tuosius laimėtus apraišus?

  Ech... galėjo nors didelį boulderingo magnezijaus maišelį duoti :) O tų apraišų - gyvas velnias turiu. Parduosiu arba atiduosiu :)

  iki kitų varžybų

  Andriuss

 

 

  © onsight.lt, 2003
Į viršų atgal